1Dovydo.
Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais,
kovok su tais, kurie su manimi kovoja!
2Stverk skydą ir ginklus
ir pakilk manęs gelbėti!
3Pakelk ietį ir karo kirvį prieš tuos,
kurie mane persekioja!
Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!“
4Tesusigėsta suglumę tie,
kurie tyko mano gyvasties!
Tesitraukia apstulbę tie,
kurie kėsinasi man pikta daryti!
5Tebūna lyg vėjo nešami pelai,
kai VIEŠPATIES angelas juos vaikys!
6Tebūna jiems kelias tamsus ir slidus,
kai VIEŠPATIES angelas persekios!
7Be priežasties jie paspendė man pinkles,
be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai.
8Teužklumpa juos nelauktai žūtis,
teįkliūva jie patys į savo paspęstas pinkles,
teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę!
9O aš džiūgausiu VIEŠPATYJE,
būsiu laimingas, nes jis mane išgelbėjo.
10Iš visos širdies sakysiu:
„VIEŠPATIE, kas gali tau prilygti?
Tu gelbsti silpną vargšą nuo galiūno,
varguolį ir beturtį nuo engėjo“.
11Pikti žmonės liudija prieš mane,
kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.
12Jie atmoka man piktu už gera,
alindami mane.
13Bet jiems susirgus aš vilkėjau ašutinę
ir varginau save pasninku.
Meldžiausi žemai nuleidęs galvą,
14tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį.
Klajojau neramus lyg motiną apraudodamas,
gedulo prislėgtas.
15O man į vargą patekus, jie visi džiūgavo
ir būriavosi iš manęs pasijuokti.
Luošiai, kurių nepažinojau, būrėsi prieš mane
be perstojo mane užkabinėdami.
16Pašiepdami ir išjuokdami
jie griežė dantimis ant manęs.
17Kiek ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?
Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,
mano gyvastį nuo šių liūtų!
18Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,
šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.
19Neleisk mano priešams, tiems melagiams,
linksmintis dėl mano pralaimėjimo;
neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties
šaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.
20Juk jiems rūpi ne ramybės linkėti,
o kėslauti prieš ramius žmones.
21Jie kaltina mane, šaukdami: „Aha! aha!
Savo akimis tai matėme!“
22Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk!
Neatsitolink, Viešpatie, nuo manęs.
23Pabusk! Skubėk manęs ginti!
Mano Dieve ir mano Viešpatie,
gink mano bylą!
24Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane
paisydamas teisingumo
ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.
25Neleisk jiems sakyti: „Aha, mes savo padarėme!“
Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!“
26Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,
tebūna sugėdinti ir apstulbinti;
kas aukštinosi prieš mane,
tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.
27Kas trokšta mano išteisinimo,
tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina,
nuolatos tekartoja: „Didis tas VIEŠPATS,
kuris džiaugiasi savo tarno gerove!“
28Tada apsakysiu tavo teisumą
ir šlovinsiu tave visą dieną.
